Taksas – medžioklinis šuo. Tai vokiška veislė. Veista kryptingai medžioti urvinius žvėrelius ir pirmiausia barsukus. Taip pat lapes, triušius. Pagal dydį skirstomi į didžiuosius (standartiniai), triušinius ir nykštukinius. Pagal kailį į trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius.
Tarptautinis veislės vardas dachshund (vokiškai reiškiantis šunį, su kuriuo medžiojami barsukai) atspindi senąją veislės paskirtį. Per paskutinius 100 metų taksai buvo veisiami kaip urviniai šunys. Didieji taksai persekioja barsukus ir lapes urvuose, o mažieji – triušius. Parodinį standartą atitinkančių šunų krūtinė gili, kojos trumpos, o medžioklinių individų krūtinė ne tokia stambi, kojos ilgesnės. Vokietijoje, kur šie nenusimenantys šunys vis dar dalyvauja medžioklėse, jie skirstomi pagal krūtinės apimtį. Triušinio (mažojo) takso (Kaninchenteckel) krūtinės apimtis siekia iki 30 cm, nykštukinio (vidutiniojo, Zwergteckel) – 31-35 cm, o didžiojo (tiesiog takso, Normalschlag) – daugiau nei 35 cm. Savo ruožtu triušiniai, nykštukiniai ir didieji taksai skirstomi pagal kailio tipą į trumpaplaukius, ilgaplaukius ir šiukščiaplaukius.
Visi taksai kilę iš skalikų, tačiau kadangi Vokietijoje jie pasižymėjo kaip veiksmingiausi urviniai šunys, tai buvo priskirti prie kitų urvuose medžiojančių veislių ir atsidūrė terjerų grupėje. Šiandien dauguma taksų auginami kaip šeimos numylėtiniai. Tai tikriausiai didžiausio pripažinimo sulaukusi veislė.
Didysis taksas yra didžiausias šios veislės šunų atstovas, nors tai gana nedidelis energingas šuo, pasižymintis prieraišumu ir draugiškumu. Nors šios veislės šunys kartais yra rekomenduojami nepatyrusiems šunų augintojams, tačiau svarbu žinoti, kad toks šuo yra gana aktyvus: nuolat tenka galvoti, kur nukreipti jo neišsenkančią energiją. Didysis taksas paprastai puikiai sutaria su vaikais, nesipeša su kitais šunimis, gali sutarti su katėmis ar kitais augintiniais. Tai yra nuostabūs bičiuliai, su kuriais niekada nebūna nuobodu. Didysis taksas mėgsta būti dėmesio centre ir puikiai žino, kaip tą pasiekti. Šios veislės šunys labai retai būna drovūs.
Patelės paprastai yra smulkesnės už patinus, tačiau ir kalių, ir patinų krūtinės apimtis turi būti didesnė nei 35 cm. Didžiajam taksui būdinga pailga, link nosies siaurėjanti galva. Kaklas raumeningas, šiek tiek lenktas, gracingai pereinantis į pečių liniją. Nugara tiesi, ties strėnomis šiek tiek lenkta. Krūtinė nėra gili, juosmuo šiek tiek išgaubtas. Priekinės kojos trumpos, šiek tiek ilgesnės už galines, labai tvirtos. Pėdos plačios, žingsniuojant visa pėda remiasi į žemę. Ausys vidutinio ilgio, suapvalintais galais. Akys migdolo formos, rudos spalvos. Lūpos prigludusios, slepiančios tvirtus dantis. Didžiojo takso kailis gali būti trijų tipų – trumpas, ilgas arba šiurkštus. Trumpo kailio taksų kailis glotnus ir blizgus, šiurkštaus kailio – trumpas, šiurkščios tekstūros, tankus, ilgo kailio – glotnus, neretai šiek tiek banguotas. Galimos įvairios didžiojo takso kailio spalvos: rausvai ruda, rusvai gelsva, juoda arba ruda su rudomis arba geltonomis žymėmis, marmurinė.
Veislė: Didysis taksas.
Kilmės šalis: Vokietija
Paskirtis: namų šuo, medžioklis
Spalvos: rausvai ruda, rusvai gelsva, juoda arba ruda su rudomis arba geltonomis žymėmis, marmurinė
Charakteris: aktyvus, energingas, ištvermingas, prieraišus, draugiškas, mėgsta būti dėmesio centre
Ūgis: 20-27 cm
Svoris: 6-12 kg
Krūtinės apimtis daugiau nei 35 cm
Ilgaamžiškumas: 14-16 metų
Kiti pavadinimai: Dachshund, Normalschlag
Hipoalerginis: Ne
Veislės istorija
Didysis taksas vokiškai vadinamas „Dachshund“, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų „barsukų šuo“. Senoji veislės paskirtis – barsukų baidymas, šiandien didieji taksai naudojami ne tik barsukų, bet ir lapių medžioklėje. Nors daugelyje šalių taksai dabar yra tiesiog šeimos šunys, tačiau Vokietijoje didieji taksai vis dar neretai talkininkauja medžioklėje. Visi taksai, taip pat ir didieji, yra kilę iš skalikų, tačiau dėl naudojimo urvinių žvėrių medžioklėje buvo priskirti terjerams. Šiandien skiriami trys taksų dydžiai, kurių visi gali būti trumpakailiai, ilgakailiai arba šiurkščiakailiai. Pirmieji atsirado trumpakailiai taksai – šunys, kurie labai panašūs į trumpakailius taksus, vaizduojami Senovės Egipto skulptūrose. Ilgaplaukiai taksai buvo išveisti kryžminant trumpakailius taksus su trumpakojais spanieliais, vėliau buvo mažinamos šio mišrūno proporcijos. Šiurkščiaplaukiai taksai buvo išveisti kryžminant trumpakailius taksus ir šiurkščiaplaukius pinčerius. Iki 1888 metų buvo žinomi tik trumpakailiai taksai, vėliau buvo išvesti ir kitų kailio tipų veislės atstovai.
Augintinis | PatarimuPasaulis.lt